Norėti privatumo ir tylos anaiptol nereiškia siekio atsiriboti. Bet kartkartėmis būtina paklusti troškimui sustoti ir ištrūkti ten, kur šiandien įprastas, bet visgi taisykles diktuojantis miesto ritmas nutyla. Ten, kur galima įkvėpti vienumos, sudedančios visus taškus ant i vidiniame pasaulyje. Ten, kur net būdamas beveik Lietuvos širdyje jautiesi toli nuo pabodusios kasdienybės – magiškesniame ir niekur neskubančiame pasaulyje.
Sodri spalvomis, augalijos bei gyvūnijos įvairove ir pasiruošusi dalintis atradimų džiaugsmu su tais, kurie leidžiasi jo pažinti. Rudenį aplinkiniuose miškuose gausu grybų ir uogų, o į Nerį išskirtinai šiuo sezonu atplaukia metro ilgio lašišos. Pasakišku baltu apdaru apylinkes papuošiančią žiemą pakeičia gana ankstyvas pavasaris, vaišinantis primigusį organizmą gyvybinga sula. Vasara užliūliuoja paukščių simfonijomis ir kviečia į laukines pievas rinkti vaistažolių.
Vietovėje netoli pirmosios mūsų krašto sostinės Kernavės, ten, kur gyventa jau prieš tūkstančius metų, žmonėms reikėjo kažkuo tikėti ir turėti kam padėkoti: už dvasinį, fizinį prieglobstį, aprūpinimą maistu. Manoma, jog miško sesių apylinkėse glūdinčios Tartoko, Veprių, Padaigų gyvenviečių girios anuomet buvo garbinamos kaip dievų buveinės.
143 hektarų saugoma Lietavos upelio vagos Upninkų miške atkarpa: vingiuota, ūksminga, besileidžianti skardžiais ir kylanti kalneliais. Išskirtinė ne tik dėl natūralaus kraštovaizdžio įvairovės, kurioje veši senutėliai papartynai, lazdynų bei spygliuočių miškai – iš čia tekančio upelio pavadinimo kartais kildinamas ir Lietuvos vardas.
Vienas pirmų filosofų Epidoklis aiškindamas daiktų prasmę sakė, jog viskas susideda iš ugnies, žemės, vandens ir oro elementų. Tyrinėdamos savo naujuosius namus, miško sesės pajuto šio ketverto galią. Todėl Saulės sodyboje įrengėme parką, kur tam skirtose vietose susilieję su kiekvienu elementu galėsite atrasti savo vidinę ramybę.
Dauguma jau sulaukę 300 ar 400 metų amžiaus brandos, visgi yra vienas, dar tvirtesnis ir daugiau praeities matęs bei girdėjęs. Seniausiam ąžuolui – net per 500 metų, tad jis mena mūsų valstybės klestėjimo laikus, kuomet teritorija siekė Juodąją jūrą, o apie lietuvių narsą ir didybę kalbos sklido ir už jos ribų. Taigi netikėkite, jei kas sakys, jog prisiliesti prie savo šaknų pačia tiesiausia prasme šiandien nebeįmanoma.
Šis mažytis į Nerį įtekantis upelis laikomas suvienytų lietuvių žemių simboliu ir jungtimi su už keliasdešimt kilometrų plakančia istorine Lietuvos širdimi: pirmąja sostine Kernave. Gurkšnis tyro vandens iš šaltinio, trykštančio į Lietavą – įrodymas, jog prasminga praeitis žmoguje gali gyvuoti per amžius.
1944-ieji. Raudonoji armija ima veržtis į Vilnių, prasideda mobilizacija, priešintis nutarę vyrai traukiasi į miškus. Su partizaninio judėjimo pradžia siejamos Didžiosios Kovos rinktinės vadų gretose – charizmatiškasis Jonas Misiūnas-Žalias Velnias: reiklus sau ir kitiems, nuožmus priešui, bet būryje linksmas ir sąmojingas. Būtent šioje vietoje bene anksčiausiai susikūrusio jo vadovaujamo būrio B bataljono bunkeris po atkaklios kovos pirmasis buvo ir sunaikintas.
Neišskiriamiems draugams danieliams ir ožiui Pelenui kompaniją dažnai palaiko lapė ir bebrai. Patikrinti, ar visi gyventojai smagiai leidžia laiką, nuolatos atbėga svarbiausias sodybų šeimininkas – skalikas Bardas.
Vandens maršrutai ypatingi, nes leidžia pasinerti į kitokiu kampu matomą gamtos grožį. Palei sodybas tekančioje Neryje pasiekus maršruto finišą, galima juo pasimėgauti dar ilgiau – sutvarkyti upės krantai pritaikyti maudynėms.
Miško sesės pasakoja ne kartą savo akimis mačiusios į sodybas užsukusius smalsuolius: kiškius, lapes, itin dažnai besisvečiuojančias stirnas. Kantriausieji upėje turėtų išvysti bebrų, o tie, kuriems pasiseks labiausiai – ir galiūną briedį. Danguje gražią dieną ratus dažnai suka ereliai žuvininkai, Neryje šeimininkauja garniai bei gulbės, o Žemynai netgi tenka pasigrožėti dailiausiu ir labai retu Lietuvos sparnuočiu: ryškiaspalviu kukučiu.
Kam vykti į žvejybą tūkstančius kilometrų šių žuvų būriais garsėjančiose šalyse, jei rudenį galima pasigauti vietinę – gero rąsto dydžio lašišą, atplaukusią iš Baltijos jūros?
Ties Saulės sodyba prasideda specialiai paruoštos 10 ir 20 kilometrų trasos, kurias išbandė ir keli olimpiečiai, o kas metus oficialiai rengiamame bėgime sudalyvauja daugybė šio užsiėmimo fanatikų. Tad išlaikyti malonumą teikiančią rutiną bėgte ar pėsčiomis rinkti žingsnius galėsite ir jūs. Skirtumas tik tas, kad maršrutas bus nekasdienis: per šventus miškus ir palei upelį, tikėtina, davusį Lietuvai vardą.
